Bijok žmogaus, kuris neturi ką prarasti... Ši frazė bene taikliausiai apibūdina vieną įspūdingiausių filmų, sukurtų Australijoje per pastaruosius kelerius metus. Ne taip dažnai tenka matyti tokios aukštos prabos kiną. Bet apie viską iš eilės. Formaliai „Vienišių“ būtų galima priskirti kelio filmo (angl. road movie) kategorijai arba dar geriau – pavadinti egzistencine variacija garsiojo „Pašėlusio Makso“ tema ar net šiuolaikiniu vesternu. Tai būtų tiesa, tačiau šis filmas yra ir dar šis tas daugiau.
Veiksmas rutuliojasi praėjus dešimčiai metų po paslaptingo pasaulinės ekonomikos ir visuomeninės santvarkos žlugimo. Tai vienintelis fantastinis filmo elementas. Visa kita – labai tikroviška ir gan šiurpu. Pagrindinis herojus – tylus vienišius Erikas (G. Pearce’as). Jo kelionės tikslas liks nežinomas iki pat filmo pabaigos. Gal nevertėjo jam sustoti ir įžengti į pakelės užeigą pailsėti. Per tas kelias minutes lyg perkūnas iš giedro dangaus atsiradę trys storžieviai prašalaičiai pagrobia Eriko automobilį. Šis lemtingas įvykis sukelia neįtikėtinų ir beveik siurrealių įvykių grandinę.
Erikas ima negailestingai persekioti automobilio grobikus. Pakeliui jis „įsigyja“ pistoletą ir netgi išgelbsti gyvybę sužeistam vaikinukui Rėjui (R. Pattinsonas), kuris pasirodo esąs vieno iš grobikų brolis. Žiūrovas gali tik nuspėti, kodėl gauja taip nešė kudašių ir paliko Rėjų likimo valiai – greičiausiai jie ką nors apiplėšė ir kaip įmanydami stengėsi išnešti sveiką kailį. Sužeistasis jiems tik būtų trukdęs.
Gelbėdamas nelaimėlį Erikas irgi turėjo savo motyvų: jis nujautė, kad vaikinas gali žinoti, kur patraukė plėšikai. Šie du filmo personažai nekelia jokių simpatijų, nes vargu ar yra geresni už gaujos narius. Tiesiog toks laikas, kai žmogus prarado tikėjimą bet kokiomis vertybėmis, kai Dievas mirė, liko tik išgyvenimo instinktai. Ir nesuvokiamas Eriko noras bet kokia kaina susigrąžinti automobilį.
Postapokaliptinis Australijos kraštovaizdis, dulkės, smurtas, kraujas ir iš proto varanti muzika – viskas sukuria nepakartojamą kinematografinę atmosferą. O atmintyje dar ilgai išlieka Eriko Rėjui tarstelėta frazė: „Visada prisiminsi tuos, kuriems atėmei gyvybę. Tokia yra kaina...“