Prieš dvejus metus matyta nuoširdi filmo „Trys metrai virš dangaus“ istorija baigėsi gana gražiai, tad ta gražia nata ir buvo galima baigti Ačes ir Babi istoriją, bet... Filmas, susišlavęs kaip 13 milijonų JAV dolerių pajamų, tapęs vienu žiūrimiausių filmų Ispanijoje ir gana trankiai perskrodęs Europos rinką yra tikrų tikriausia aukso gysla, tad filmo kūrėjams paleisti tokią auksinius kiaušinius dedančią vištą, finansiniu atžvilgiu buvo tikrų tikriausia nuodėmė.Po fenomenalios filmo „Trys metrai virš dangaus“ sėkmės, juostos kūrėjai nusprendė nesnausti ant laurų ir sukurti filmo tęsinį, garantuosiantį jiems dar daugiau pajamų. Nors kai kurie nustebinti klaus kas lėmė tokį filmo populiarumą, priežasčių toli ieškoti nereikia – naivios ir mielos mokinukės meilė blogam berniukui, Barselonos gatvėmis lekiojančiu motociklu, galėtų ištirpdyti bet kurios paauglės širdį. O jeigu blogas berniukas pasirodo esąs užkietėjusiu romantiku ir pabrėžtinai simpatišku vyruku, filmo pajamos augs kaip ant mielių. Juk ne veltui sakoma, jog merginos myli blogus berniukus, o tapatinti save su pagrindine filmo heroje Babi ir įtikėti filme rodoma meile turėtų būti ganėtinai malonia veikla.
Pagrindinio vaidmens atlikėjas Mario Casas daugelyje interviu pabrėžia, jog gimtojoje Ispanijoje niekuomet nesiskundė populiarumo ir dėmesio stygiumi, tačiau po 2010-aisiais pasirodžiusio filmo „Trys metrai virš dangaus“ pasaulio paauglės ėmė dėl jo eiti iš proto, o aktorius prarado ramybę, privatumą ir įgavo blogo, bet velniškai romantiško vyruko etiketę, kurios, kaip pats teigia, nusikratyti bus itin sunku.
Nuo pirmosios filmo dalies praėjus dvejiems metams filmo kūrėjai tęsia Ače ir Babi istoriją. Pastaruosius kelerius metus Londone gyvenęs Ače (akt. Mario Casas) grįžta gimtinėn. Vis dar kamuojamas minčių apie pirmąją meilę Babi (akt. María Valverde) ir praeities vaiduoklių, jau pirmąją viešnagės dieną jis sutinka Džin (akt. Clara Lago), kaip du vandens lašai panašią į patį Ače. Maištinga, atkakliai tikslo siekianti ir drąsi mergina vaikiną atveda į kryžkelę, apie kurią ir sukasi visa filmo istorija. Kurią merginą pasirinkti – liepsną jo širdyje įžiebusią Džin ar taip mylėtą Babi, kuri, nepaisant artėjančių vedybų vis dar ilgisi savojo Ačės?..
„Aš noriu tavęs“ – nemaloniai saldus, gana supopsintas filmas, kuriame infantilumas tiesiog veržiasi iš anapus ekrano. Žiūrovas imamas pigiomis meiliomis frazėmis, likimo pirštais, bandoma kuo labiau dramatizuoti ir komplikuoti įvykius, įvelti kuo daugiau atsitiktinumų, o galiausiai viską vainikuoti iš koto verčiančia meile, su kuria filmo kūrėjai taip persistengė, jog daugumoje vietų belieka nusistenėti – nejaugi jie manė, jog šie pigūs triukai iš tiesų veikia? Banalūs triukai – meilės spynelės, bučiniai po vandens purslais, pasimatymai ypatingose vietose iš kur atsiveria miesto panorama, meilės scenos ekstremaliose vietose, sunkaus charakterio veikėjai ir visas kliūtis įveikianti meilė... Regis jau girdžiu kaip stipriai plaka meilės ištroškusio jaunimo širdys, nepaisant to, jog filmas nepriverčia tikėti juo.
Akivaizdu, jog filmo kūrėjai dėjo visas įmanomas pastangas ir ne itin gudriais ėjimais bandė sužaisti tokią šachmatų partiją, kuri sukrėstų žiūrovą ir priverstų raudoti. Deja, kūrėjų triukai pernelyg pigūs, o jų gausa verčia justi šleikštulį ir gimdo klausimą kiek dar tokių scenų žiūrovas bus priverstas išvysti.
Deja, kad ir kaip stengiausi, meilės antrojoje filmo dalyje neišvydau. Primityvokas „Aš noriu tavęs“ pripildytas ašarų, aistrų, išdavysčių ir kančių, bet tik ne meilės, kuri ganėtinai nuoširdžiai ir žaviai, nors ir nusaldintai buvo pateikta pirmojoje filmo dalyje. Tai, ką filmo kūrėjai bandė pavaizduoti kaip meilę galėčiau pavadinti kvailumu, ribų neturinčiu naivumu ir tiesiog nežinojimu ko filmo veikėjai nori.
Bene labiausiai erzinantys filmo momentai – Ače pokalbiai su mirusiu Polo, privertę keistai suraukti antakius ir nusistebėti kiek dar absurdiškų žingsnių manęs laukia šio filmo peržiūroje? O tokių vietų buvo ne viena ir ne dvi...
Derėtų priminti, jog tiek „Trys metrai virš dangaus“, tiek „Aš noriu tavęs“ – to paties pavadinimo rašytojo Federico Moccia bestselerių motyvais sukurti filmai. Šią knygą, sukūrę to paties pavadinimo filmus 2004 ir 2007 metais ekranizavo italai, o 2010 ir 2012 metais ir pietietišku temperamentu apdovanoti ispanai.
Lyginant abiejų tautų pristatytą filmą galima būtų teigti, jog italai filmą pateikė rimčiau, priartino prie kasdieninio gyvenimo (jeigu tai galima taip pavadinti) ir, nepaisant, klaikaus filmo nusaldinimo, pernelyg su tuo neužsižaidė, kai tuo tarpu ispanai istoriją labiau supopsino ir padarė prieinamesne platesniam žiūrovų ratui, o tiksliau moteriškos lyties paauglėms. Itin nuobodus ir užmigti tiesiog kėdėje verčiantis italų filmas karštakošių ispanų buvo paverstas dinamišku, aistromis ir veiksmu užpildytu filmu, kurio pagrindiniu varikliu tapo itin simpatiški aktoriai, besimaudantys neįtikėtinos šlovės spinduliuose. Būtent jie, filme skambanti pop muzika, paaugliškos meilės istorijos ir paauglių kasdienybę drumsčiantys rūpesčiai ir gyvenimo kryžkelės šį filmą padarė tikrų tikriausiu paauglių hitu. Nepaisant to, antrąja filmo dalimi sužavėtas gali likti tik ištikimiausias istorijos gerbėjas, aklai užmerkiantis akis prieš visas filmo skyles ir trūkumus, kurių čia tiek, jog filmą lyginant su audeklu jis taptų panašiu į žvejų tinklą.
Vertinant filmo visumą šį cukraus pudingą gausiai apibarstytą saldėsiais galėčiau rekomenduoti tik tuo atveju, jeigu itin mėgstate iki šleikštulio nusaldintus filmus ir likimo pirštų kupinus meksikietiškus serialus. Visais kitais atvejais rekomenduoju negaišti laiko ir po filmo „Trys metrai virš dangaus“ likusį prisiminimą apie mielą ir gana nuoširdų filmą neužgožti juosta, kurioje režisierius, matyt ir pats nežino ką nori papasakoti žiūrovui. Vienareikšmiškai – kurti filmo tęsinio nebuvo verta.